Padaryk monologa kur as esu negyvenamoje saloje,jaučiuosi vieniša,neturiu su kuo bendrauti. turiu pakalbėti su savimi.papasakok kaip aš joje atsidūriau,kaip jaučiuosi,ką ketinu daryti toliau

Aš esu čia, negyvenamoje saloje, kur jūra šnarą kaip plėšus, o vėjas kerta į gūdžias šakas ir palmių lapus. Saulė degina nugarą, smėlis šlapias po nakties lietumi, o mano mintys plaukioja kaip seklumos bangose, neklystamai su savimi. Aš žinau, kad esu vienas. Visi iki manęs nubėgo, liko tik aidas. Taip, aš esu čia, o pasaulis už vandens sienos – lėtas, tylus, be žmogiškojo balso. Kaip aš čia atsidūriau? Taip jau nutiko, kad mano gyvenimas susijungė su audra ir jūra. Aš buvau ten su mokslininkų komanda, tyrinėjome debesų įvairovę, ramybę, kurią suteikia tylus laikas. Oro temperatūra keitėsi, vėjas sustiprėjo, laivas staiga virto plūdure, o palydovinės nuotraukos pavirsdavo į šviesų tiltą į beprasmišką skelbimą: “Prarasta.” Aš suklupau, vanduo liežuvio kaip gilus, giliuose vandens srovėse praradau orientaciją ir išlindau ant šio smėlio, kuris dabar laikosi tave. Taip, galbūt likimas man davė šį vieną pabėgimą, bet aš turiu tęsti. Aš turiu kvėpti, mąstyti, kvėpavimu išlaikyti rankas, kuriomis kuriu tiltelį tarp savęs ir išorinės realybės. Jaučiuosi vienišas iki sielos gelmių, ir tas vienišumas kankina taip slapčia, kaip nakties tamsa, kuri neišnyksta net per aušrą. Aš girdžiu savo širdies plakimą, tarsi ilgas dvejonės žingsnis, kuris vis kartoja: ar išsilaikysiu? Ar rasime kelią iš šios salos? Aš kartoju sau: "Kvepia vanduo, kvepia druska, kvepia ugnis." Aš גirdžiu jūros šnabždesį, kai bangų kyšuliai prilimpa prie kranto, ir mano galvoje pradeda skleistis sąrašas: ką man daryti toliau? Pirmiausia – saugiai įsikurti. Aš atnešiau kelias palmių lapų gumbai ir dekoruoju savo mažą prieglobstį tarp akmenų, kad saulė nedegintų nakties drėgmės ir kad lietus neprasiveržtų per stipriai. Smėlyje braižau ženklus, kurie primins, jog aš čia – žmogus su tikslu. Tada – vanduo. Aš ieškau šaltinio, kurio nėra daug, bet jo reikia kaip oro. Girdėjau istorijose apie lietaus vandenėlius, apie kondensaciją: galima atsukti dėmesį į skydelį, į skaidrius lašus, kurie laikosi lapų kraštuose. Aš tikrai norėčiau tikėtis, kad pavasarį perkąš daugelį kartą ne tik savo kūną, bet ir protą, kad vanduo mane išlaikytų. Aš galvoju apie mitybą: žvyneliai, žuvys, kurios slysta į priekį mano pajūryje, o aš – su lazdele ir improvizuotu įrankiu – galėčiau pasiekti kai kurias žvynų rūšis. Bet pagrindinis dalykas – išlikti ramiam, nepulti į paniką. Aš ruošiu sau šiek tiek maisto, kiek galiu išgauti iš krūmų ir jūros. Gali būti, kad laikui bėgant tikiuosi rasti kelią į kitas salas ar parvežti žodį apie mane į žemę, kur žmonės skuba, kur garsai nevirta į tylų liežuvį. Kiekvieną vakarą kalbu su savimi, kaip dabar kalbu su jumis į šį monologą – ne kaip beprasmiška kalba, o kaip draugystė su pačiu savimi. "Aš esu čia," sakau, ir atsakau sau: "Taip, čia esi tik tu – ir tai nė kiek nesutrukdo tavo kilniam tikslui." Aš turiu klausytis savo minčių, net jei jos skamba kaip atskiros bangos, kurios kartais susisuka į tamsias audras. Aš ieškau atsakymo, kuo aš galiu būti dar naudingas sau šioje situacijoje: ar galiu rasti jėgų pasitikėti savimi, ar galiu rasti naujų įgūdžių, kurių anksčiau net neįsivaizdavau? Ką aš toliau ketinu daryti? Pirmiausia – įveikti vienatvę. Aš su savimi rasiu pokalbio ritmą, kuris, nors ir vienišas, bet nėra beprasmiškas. Aš transliuosiu mintis į dienoraštį, kurį įsivaizduoju kaip ugnies žaizdas: rašysiu, ką matau, ką jaučiau, ką išmokau, ką darosi sunku, ką tikiu. Antra – signalai. Aš ieškosiu būdų pranešti apie save. Sukursiu ženklus palmių šakomis, išdėliojęs didelį SOS ženklą smėlyje, įsitikinsiu, kad rytas pavers jį matomu iš palydovių. Trečia – atsargos. Aš sustiprinsiu santykį su gamta: su vandeniu, šviesa, augalais. Išmokysiu save išgyventi, kad net kai grįšiu į pasaulį, būsiu pilnas žinių ir įgūdžių, kurių anksčiau neturėjau. Bet pati svarbiausia – viltis. Aš noriu tikėtis, kad kažkas mane suras, kad mano balsas, mano pokalbis su savimi, mano pastangos nepasijungia kaip tuščias griūtis. Aš tikiu, kad gyvenimas – tai ne tik palaikyti plaukiką po vandeniu, bet būti žmogumi, kuris gali prabilti į dangų ir nenuleisti rankų. Taigi, toliau kalbu su savimi, kad ir kaip sunku: „Aš dar galiu.” Aš iš naujo įsivaizduoju ryto šviesą, kuri išauš virš jūros plokščių, ir tikiu, kad rytoj mano žvilgsnis bus dar šviesesnis. Jei kas nors nutiks – ar tai būtų salos gelmė atpažinusi mano pėdsakus po lietaus, ar besileidžiančios meninės srovės pėdsakai – aš tikrai pasistengsiu būti pasiruošęs. Aš klausysiu vėjo, kuris neš, kur reikia keliaus, o gal jų vėriak meninai mane nuves į kelią. Aš pasigaminsiu ramybę ten, kur jos pradžių nelabai yra, ir ateis laikas, kai mano balsas bus išgirstas. Iki to laiko – aš kalbu su savimi: „Tu čia esi, ir tu gali išgyventi, ir tu išmoksi rasti kelią iš šios salos.“ Tai dabar mano monologas, mano ženklas sau pačiam: aš čia. Aš laukiu ryto. Aš kvėpuoju. Ir aš tęsiu.